Vaikų, sergančių cukriniu diabetu, klubas "Smalsučiai"

Geriausias gydymas – tinkama cukraus kraujyje kontrolė.

Geriausias gydymas – tinkama cukraus kraujyje kontrolė. Tai puikiai galima pasiekti turint „Libre“ sensorius. Anonimu panorusio išlikti Airijos lietuvio dėka Žilvinas galės pailsėti nuo begalinių dūrių į pirštukus. Dėkojame visiems prisidedantiems prie vaikų lengvesnės kasdienybės 💙

Žilvino mamos laiškas: „2016 m. birželis – nuostabus vasaros laikas, kai jau pasibaigę vaikų mokslo metai… Žilvinas, judrus, geraširdis ir beprotiškai gyvūnus mylintis 9–metis berniukas, savo dienas leido Skuodo bendruomenės vaikų stovykloje. Viskas klostėsi puikiai, reikėjo tik man sulaukti atostogų ir vykti atostogauti prie jūros. Deja, vis dažniau Žilvinas iš stovyklos grįždavo pavargęs, skaudėdavo kojas, pilvą, skųsdavosi, kad dreba kojos. Kartą jis pasakė: „Mama, stovykloje apklausiau, kam iš mano draugų dreba rankos ir kojos. Paaiškėjo, kad niekam… Gėriau ir gėriau vandenį, net vadovės subarė…“ Supratau, kad reikia kreiptis į gydytoją. Diagnozė – I tipo cukrinis diabetas. Kaip žaibas iš giedro dangaus. Kas? Kaip? Iš kur? Vėliau klausimai darėsi sunkesni: „Kodėl mums? Už ką?“ Tik Žilvinas tokių dalykų neklausinėjo, jis uoliai klausėsi diabeto pamokėlių ir stengėsi įsiminti, kaip nuo šiol reikės gyventi.
Po to sekė dūris į pilvą. Pirmąją insulino injekciją suleido Raminta, Žilvino sesė, kuriai tada, prieš dvejus metus, buvo šešiolika. Visas kitas injekcijas Žilvinas darėsi pats. Jis žino, kiek angliavandenių turi duona, sriuba, obuolys… Kaip, kada ir kiek insulino reikia susileisti. Tik naktys priklauso man – mamai. Tuo metu gliukozės kiekis kraujyje šoka pasiutpolkę: žemyn-aukštyn. Dėl tokio nestabilaus cukraus kiekio kraujyje Žilvinas dažnai vemia, krečia drebulys, skauda kojas, svaigsta galva, greit pavargsta. Tinkama cukraus kontrolė – svarbiausias dalykas gerai vaiko savijautai. Žilvinas žino, kad labai patogu turėti „Libre“ sensorių, nebereikia badyti pirštų, o gliukozę galima pasitikrinti bet kada.
Su šia liga gyvename jau beveik dvejus metus. Nuolat reikia būti budriam, iškęsti daug dūrių ir daugybę kitų negalavimų. Žilvinas – labiau subrendęs nei kiti jo bendraamžiai. Tačiau labai džiaugiuosi tuo, kad gyvenimo džiaugsmo jis neprarado: kaip ir anksčiau beprotiškai myli gyvūnus, mėgsta ilgas valandas važinėti dviračiu, lanko krepšinio būrelį, kilnoja svarmenis. Ir niekada neslepia, kad serga cukriniu diabetu. Neseniai jis pradinių klasių mokiniams be išankstinio pasiruošimo pasakojo apie šią ligą, ypač apie naujausius tyrimus diabeto gydyme, nes mes tuo labai domimės – tikime, kad naujovės neaplenks ir mūsų. Tik apie šios ligos komplikacijas nutylime. Kam kartinti vaikui ir taip daugybe dūrių paženklintą kasdienybę. Dabar mūsų užduotis – kuo geriau kontroliuoti gliukozės kiekį kraujyje ir džiaugtis kiekviena šviesia diena…
Pati dirbu lietuvių kalbos mokytoja bei naktine bendrabučio auklėtoja. Taip atsitiko, kad 2013 m. mano vyras ir vaikų tėtis žuvo. Tad mums trims nėra lengva gyventi, o dėl sunkios šeimos materialinės padėties „Libre“ sensoriai – sunkiai įperkamas daiktas. Labai dėkojame „Smalsučių“ klubo vadovei Ina Juotkienė, padėjusiai rasti rėmėją, na, ir žinoma, pačiam rėmėjui už didelę širdį“

Pirmyn Įrašas

Ankstesnis Įrašas

Komentarų: 0

© 2018 Vaikų, sergančių cukriniu diabetu, klubas "Smalsučiai"