Vaikų, sergančių cukriniu diabetu, klubas "Smalsučiai"

Jei gyvenu ir šiandien esu laiminga, – tas svarbiausia!

Susirgau 9-erių… Po visų komų, reanimacijų, pamenu, vieną naktį pabudau ir neatsimerkiau – sau pasakiau, kad jeigu atsimerksiu, vadinasi, visą tą savaitę nesapnavau. DIABETAS. Kai buvau vaikas, galvos dėl ligos sau nekvaršinau, svarbiausia man tada buvo iš palatos išbėgti ir žaidimų kambaryje pažaisti. Ligos, rodos, nesureikšminau. Nieko apie tai neišmaniau. Ir nors tau sako, kad TAU DIABETAS, tu nesuvoki, kas tai…
Po kokių 3-4 metų pamenu, leisdavausi aktrapidus ir portofanus (rodos, taip vadinasi), kuomet insulinas turėjo savo „piko valandas“ ir kuomet reikia trūks plyš pavalgyti. Kartą vieną žiemą kieme smagiai leidau laiką. Pavakarių turėjau grįžti suvalgyti juodos duonos su tepamu sūriu (tokius priešpiečius ir pavakarius valgydavau visada 😊). Pamaniau, jeckau, dabar visą likusį gyvenimą turėsiu tuos pačius pavakarius valgyti ir negalėsiu kieme žaisti tiek, kiek širdis geidžia…
16-21 metų amžiaus tarpsnis buvo, švelniai tariant, nekontroliuojamas – nei matuodavau, nei leisdavau insuliną žmonių akivaizdoje. Vaidinau, kad diabeto nėra. Vaikystėje mat patyriau psichologinę traumą. Kažkokiam pajūrio kaboke šeima akis išsprogdinus stebėjo, kaip leidžiuosi insuliną ir vos ne pirštais badė į mane. Draugai ale žinojo, kad sergu, tačiau niekas nematydavo manęs besimatuojančios cukrų. Po keleto metų draugės paklausiau, ar žino, kiek kartų per dieną turiu matuotis cukraus kiekį? Atsakė, kad per visą laiką mačiusi vos kelis kartus, kaip matuoju.
Paauglystė mano truko gana ilgai, o hiperglikemija (labai aukštas cukraus kiekis kraujyje) tęsėsi, rodos, amžinybę. Miegoti eidavau su 26 mmol, nesusimąstydavau, kad tai labai kenkia sveikatai. Norėjau būti labai savarankiška ir man atrodė, kad jei ignoruosiu diabetą, jis tiesiog pasitrauks….
Džiaugiuosi, kad pagaliau, paskutinius dvejus metus, mano protas atėjo Į PROTĄ. Per 5 metus neturėjau tokio šaunaus HbA1c (glikuoto hemoglobino) – 7,7! „Libre“ sensoriaus dėka cukraus kiekį matuoju nuolat ir stengiuosi palaikyti gerus cukrus, visais aspektais LABIAU save prižiūrėti. Aplinkiniams dabar visiškai nebijau pasakyti, kad sergu cukriniu diabetu ir informuoju netgi ilgamečius draugus, kaip elgtis, jeigu kažkas man nutiktų. Ypač dėkinga tiems, kurie, besiruošdami bendrai kelionei, dėl manęs į kuprinę įsimeta saldainį ar sulčių…
Greičiausiai naujos technologijos ir tinkamas žmogus paskatino labiau branginti save ir kitus. Ar gyvensiu iki šio vakaro ar dar 30 metų, neliūdžiu, kiekvieno mūsų laikrodis tiksi nuo akimirkos, kai gimstame. Jei gyvenu ir šiandien esu laiminga, – tas svarbiausia!“

Pirmyn Įrašas

Ankstesnis Įrašas

Komentarų: 0

© 2018 Vaikų, sergančių cukriniu diabetu, klubas "Smalsučiai"